į pirmą puslapį

Sienų tapyba

Nuo pat bernardinų kūrimosi Tytuvėnuose pradžios dekoruojant ansamblį daug dėmesio skirta sienų tapybai. Gausybė spalvingų XVII–XVIII a. dekoratyviai tapytų augalinių ar geometrinių elementų praturtindavo architektūros detales, o figūrinės kompozicijos, iliustruojančios Šventojo Rašto siužetus, kartais Evangelijos teksto ištraukos ar daugiaprasmės embleminės kompozicijos nuteikdavo maldai ir kontempliacijai. Ypač gausiai bažnyčia ir vienuolynas buvo dekoruoti sienų tapyba 1735 m., tikintis, kad įtaigūs atvaizdai palenks žmonių širdis. Tokios puošybos iki mūsų dienų išliko visiškai nedaug. 

1735 m. tapyba dekoruojant bažnyčios ir vienuolyno sienas buvo ištapytos ir patalpų medinės durys. Iki mūsų dienų iš tos buvusios gausios tapybos teišliko nedideli sienų tapybos fragmentai ir vienintelės tapytos zakristijos durys. Sunkios, masyvios medinės durys sumontuotos iš penkių storų suklijuotų lentų ir sutvirtintos geležies apkaustais. Kompozicija išdėstyta tarp geležinių apkaustų durų viduryje. Vaizduojamas ant kamuolinių debesų stovintis Kristus, kaire ranka laikantis aukštą medinį į debesis atremtą kryžių, dešinėje – žemės rutulį, pasaulio valdovo simbolį. Iš abiejų pusių simetriškai įkomponuoti priklaupę, į Išganytoją rodantys sparnuoti angelai. Kairiojo angelo figūra dėl įdėtos naujos lentos pažeista, nebeturi sparnų, dėl nuolatinių užrakto taisymų toje vietoje nukentėjęs ir dažų sluoksnis. Tapybos nuoširdumas, paprastumas, primityvi ikonografijos samprata atspindi liaudiškos tapybos tradiciją.

aukstyn